kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Kalba

Kalba > Lietuvių kalbos tarmės

Žemaičiai

Žemaičių tarmė užima vakarinę Lietuvos dalį. Ta dalis yra gerokai mažesnė negu aukštaičių tarmė̃s.
Aukštaičių ir žemaičių vardai vartojami jau seniai. Bet anksčiau šiais vardais buvo vadinamos ne tarmės, bet Lietuvos valstybės dalys. Žemaičių vardas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XIII a. pradžioje Volynės kronikoje. Aukštaičiai pirmąkart minimi 1322 m. kunigaikščio Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu.
Šie vardai greičiausiai padaryti iš būdvardžių
žemas ir aukštas (nors kai kurie kalbininkai žemaičių pavadinimą sieja su daiktavardžiu žemė). Anksčiau žemaičiai buvo užėmę vidurio Lietuvos žemumą ir buvo palyginti žemesnis kraštas nei aukštaičiai. Jų centrinė teritorija buvo Vilniaus–Ašmenos aukštumos.
Skiriamosios žemaičių tarmės ypatybės. Skiriamoji žemaičių ir aukštaičių tarmių ypatybė yra balsių
ie, uo tarimas. Tačiau tik tų ie, uo, kurie ištariami kirčiuotuose ir negaliniuose skiemenyse. Visi tie, kurie kirčiuotuose negaliniuose skiemenyse vartoja balsius ie, uo, yra aukštaičiai. O tie, kurie balsių ie, uo šioje pozicijoje neturi, yra žemaičiai. Pavyzdžiui, žodžiuose dúona, pi̇́enas visi be išimties aukštaičiai tars ie, uo. Tačiau žemaičiai čia turės jau kitus garsus.
Žemaičių tarmė į patarmes skiriama pagal jau minėtų balsių
ie, uo tarimą. Pagal šių garsų atitikmenis žemaičiai skyla į tris patarmes:
1) pietų žemaičius;
2) vakarų žemaičius;
3) šiaurės žemaičius.
Vakarų žemaičiai smulkiau neskirstomi. Pietų žemaičiai skyla į dvi patarmes: raseiniškius ir varniškius. Šiaurės žemaičiai dalijasi taip pat į dvi patarmes: telšiškius ir kretingiškius.
Skiriamoji pietų žemaičių ypatybė. Pietų žemaičiai turi balsius
u∙,i∙ pvz., dú∙na, pi̇́ns „duona, pienas“.
Skiriamoji vakarų žemaičių ypatybė. Vakarų žemaičiai vartoja balsius o͘,
e̤∙, pvz.: n(a), pê∙ns „duona, pienas“.
Skiriamoji šiaurės žemaičių ypatybė. Šiaurės žemaičiai turi dvibalsius
ọu, ẹi, pvz., dộuna, pệins „duona, pienas“.
Fonetinės ypatybės. Žemaičiai dvibalsina kirčiuotus kamieno ir galūnės balsius
ė, o, pvz.: kûoja „koja“, šàkũos „šakos“, di̇̂etẹ „dėti“, pèli̇̃e „pelė“.
Didžioji dalis žemaičių platina trumpuosius balsius
i, u. Vietoj jų taria balsius , , pvz.: pọ̀skọbẹ̾lis „puskubilis“, kẹ̀ši̇̀ „kiši“, lòpi̇̀ „lupi“.
Visi žemaičiai, išskyrus pietinius pakraščius, vienbalsina galūnės dvibalsius
ai, ei, pvz.: pãršâ „paršai“, pãukštê „paukščiai“.
Žemaičiai netaria trumpųjų balsių niekada nekirčiuojamose galūnėse, pvz.:
nèš „neša“, vi̇̂rs „vyras“. Balsis paliekamas, jei susidaro sunkiai ištariama priebalsių grupė, pvz.: mãžas, kãklas.
Žemaičiai kai kuriose formose vietoj
č, turi t, d, pvz.: jáutê „jaučiai“, mèdê „medžiai“.
Kirčiavimas. Žemaičiams būdingas kirčio atitraukimas. Jis gali būti sąlyginis ir visuotinis. Reiškinys stiprėja einant iš rytų į vakarus.
Žemaičių tarmės pietuose ir rytuose veikia sąlyginio kirčio atitraukimo dėsnis. Kirtis atitraukiamas tik nuo trumpos galūnės į priešpaskutinį žodžio skiemenį, pvz.:
pli̇̃͘ ta „plytà“, šàka „šakà“.
Didžiojoje žemaičių tarmės dalyje veikia visuotinio kirčio atitraukimo dėsnis. Kirtis atitraukiamas ne tik nuo trumpos, bet ir nuo ilgos tvirtagalės galūnės į bet kokio ilgumo pirmąjį žodžio skiemenį. Skiemenyse, iš kurių kirtis atitraukiamas, lieka šalutiniai kirčiai. Pvz.:
pli̇̃͘ tà „plytà“, šàkũos „šakõs“, pàvàžà „pavažà“.
Kirtis dažnai atitraukiamas net į proklitikus, pavyzdžiui, prielinksnius, pvz.:
pri̇̀‿mergũõs „prie mergos“, i̇̀‿mẹškùs „į miškus“.
Reikia įsidėmėti, kad nuo tvirtapradžių galūnių žemaičiai kirčio neatitraukia, pvz.:
šakûoms „šakóms“, bọvâ „buvai̇̃“.
Priegaidės. Priegaides žemaičiai turi dvi – tvirtapradę ir tvirtagalę. Didžiojoje žemaičių tarmės dalyje vartojamas tvirtapradės priegaidės variantas – laužtinė priegaidė. Tariant garsą su šia priegaide susidaro balso lūžis, pvz.:
vi̇̂rs „vyras“, kâuls „kaulas“.
Dauguma žemaičių tvirtagalės priegaidės spūdį sutelkia pirmajame dvigarsio dėmenyje, pvz.:
lãukas „laũkas“, kãrštis „kar̃štis“.
Morfologinės ypatybės. I ir V linksniuotės daugiskaitos vietininko galūnė yra
ūse, pvz.: miškūse „miškuose“, keliūse „keliuose“, turgūse „turguose“.
Žemaičiai neturi bevardės giminės būdvardžių, išskyrus
šilta, šalta, karšta. Juos yra pakeitę prievaiksmiai ar moteriškosios giminės būdvardžiai. Pvz.: kaip čia gražiai „kaip čia gražu“, ka tamsi yr „kai tamsu yra“.
Didžiojoje tarmės dalyje vietoj įvardžių
jis, ji vartojamami įvardžiai ans, anà. Kamienas an turimas visoje paradigmoje.
Sintaksinės ypatybės. Prielinksnį
pas žemaičiai vartoja su kilmininku, pvz.: užeik pas mūsų „užeik pas mus“.
Vakarinėje tarmės dalyje prielinksniai
ant, vartojami su galininku ir įnagininku. Pvz.: varnos tupa ant stogais „varnos tupi ant stogų“, zyzia už ausimis „zyzia už ausų“.
Vietoj konstrukcijos su + vardažodžio įnagininkas vartojamas vadinamasis draugės įnagininkas. Pvz.:
vaikus vedinas „su vaiku“, kresčiu nešinas „su pintine“.
Leksinės ypatybės. Žemaičiai vartoja žodžių, kurie aukštaičiams negirdėti ir nesuprantamai. Pvz.:
kãstinys „valgis iš pašildytos grietinės“, miegà „aruodas“, sodà „kaimas“.
Lietuvių kalbos tarmių žemėlapis.Tarmių medis.Pietų žemaičiai raseiniškiai.Pietų žemaičiai varniškiai.Siužetas.Vakarų žemaičiai.Šiaurės žemaičiai telšiškiai.Siužetas.Šiaurės žemaičiai kretingiškiai.Siužetas.

Ar žinote, kad...